- kukčioti
- kukčióti, -iója, -ójo intr.
1. verkti balsu, sunkiai atgaunant kvapą: Trys žaltienės sūnai žvelgia rūsčiai, stačiai, o dukrelė… Jinai vien kukčioja karčiai S.Nėr. Mergaitė užmigdama ilgai susikrimtusi kukčiojo rš. Kariai švelniai glostė kukčiojančių vaikučių galveles rš. Kukčiók nekukčiójęs, o perti gausi Sd. Cit, dar mãža, kad kukčióji? Tuoj pridėsiu (dar mušiu)! Č. ║ nuo didelio verksmo trukčioti, gaikščioti, kuksėti: Išsiverkęs išsiverkęs nebegalia berėkt, tiktai kukčiója šniukš šniukš – nebenusitūria Škn. Labai įsiverkusi, kukčiódama verkia J. Verkė verkė, paskui kad pradėjo kukčióti, rodosi, kad ją sutraukys Pbs.
2. žiaukčioti, gokčioti (verčiant vemti): Ans valgė, kol pradėjo kukčiót, t. y. lig parsivalgymo Škn.
3. žagsėti: Vakar labai kukčiojau, o šiandien jau ne tiek smarkiai Žb.
4. BzB296 šokinėti: O ne ant dviejų kojų (paraštėje ne dviem kojom) ant žemės šokinėja (viršuje kukčioja) BB3Moz11,21. ║ smarkiai treksėti, plakti: Pelūzės širdis kukčiojo iš džiaugsmo S.Dauk.
◊ širdìs kukčiója bloga darosi: Širdis kukčioja, paveizėjus į tus blynus – taip aš anų nenoriu Vkš. Opiam žmoguo širdìs pradeda kukčióti, neviežlybumą matant Šts.\ kukčioti; įsikukčioti; iškukčioti; nusikukčioti; pakukčioti; sukukčioti; užsikukčioti
Dictionary of the Lithuanian Language.